Manto Adomėno knygą „Moneta & Labirintas“ nusprendžiau perskaityti dėl kelių dalykų: pirmas – visas mano feisbuko burbulas ūžė apie šią knygą (tai turbūt vienintelis kartas, kai mane paveikė ūžimas feisbuke), antras – labai mėgstu istorijas apie šnipus, esu sužiūrėjusi turbūt visus įmanomus filmus ir serialus. Šnipų gyvenimas atrodo labai įdomus ir pilnas nuotykio, nors ir suprantu, kad tuo pat metu labai pavojingas ir ne visada toks romantiškas.

Taigi pradėjau skaityti pirmąją knygos dalį ir ji mane įtraukė iškart, bet jokių ceremonijų. Istorija vystosi aplink pagrindinį herojų, kuris nusprendžia išsiaiškinti, kas nutiko jo tarnybos draugui Rusijoje. Ten jį rado mirusį. Tačiau istorijos gijos nusitęsia ir į praeitį, kur sužinome labai daug apie pagrindinio veikėjo ir jo žuvusio draugo gyvenimą, santykius, tarnybą žvalgyboje, pirmuosius savarankiškos Lietuvos žingsnius, įvairius šnipų triukus ir ne tik.

Tiesą sakant, man turbūt labiausiai patiko skaityti tuos intarpus apie senąjį Vilnių (čia turiu omenyje nepriklausomybės pradžios Vilnių), jo aplinką, universitetą, kavines. Pati nepriklausomybės pradžioje buvau dar maža ir nieko labai konkrečiai neatsimenu, tik nuotrupomis. Buvo įdomu skaityti, kaip tuo metu kūrėsi Lietuvos valstybė, su kokiais iššūkiais ji susidūrė, kaip mąstė tuometiniai žmonės, jaunimas, kuriam, atrodo, staiga visas pasaulis ir visos galimybės kurti valstybę pasiklojo po kojomis.

Tačiau pagrindinė istorija, žinoma, ne apie tai. Knygoje atskleidžiamas painus, sudėtingas šnipų gyvenimas, kurio pusė yra nutylėta, paslėpta šešėliuose. Čia persidengia ir įvairių santykių, meilės istorijų peripetijos ir žinoma, kaip gi be išdavysčių. Ir dar čia apstu mistikos, dvasių pasaulio, puslapiuose lyg paslėpta pagrindinė knygos mintis, bet ji kažkur sklando neužčiuopiama iki galo. Įdomiausia, kad čia rasime ir geopolitikos, slaptumo, nusidriekiančio į daugelį amžių atgal.

Knyga parašyta gana sudėtingu stiliumi ir dėl to autorius viešojoje erdvėje sulaukė nemažai kritikos. Čia apstu įvairių filosofų ir ne tik jų citatų, naudojamos įvairios kalbos, kas apkrauna tekstą ir ne visada turi jam kažkokią pridėtinę vertę. Mane asmeniškai pradžioje toks stilius kiek erzino, bet po to jau prie jo pripratau ir slydau per puslapius lengvai ir greitai.

Man bet kokia šnipų istorija yra gera tiek, kiek negaliu jos nuspėti. Pirmoje knygoje buvo viena vieta, kur atspėjau, kas bus toliau. Tačiau buvo daugiau vietų, kur neatspėjau, buvo netikėta. Knygos pabaiga taip pat suintrigavo, todėl norisi skaityti toliau. Manęs dar laukia antra dalis, todėl galutinę nuomonę apie šią istoriją galėsiu parašyti perskaičiusi ją.

Bendrai tai labai džiaugiuosi, kad lietuviai rašo tokias knygas, jų turėtų būti daugiau. Labai rekomenduoju tiems, kurie mėgsta šnipų istorijas ir kai jų mintys šiek tiek susipainioja.

Mantas Adomėnas. „Moneta & Labirintas“. Baltos lankos, 2024