„Senojo Vilniaus pasakos“: „Oi, tos pasakos…. Oi, tie pasakotojai…“

DSC_0510 (1)Savo santykius su Vilniumi galiu pavadinti meile iš pirmo žvilgsnio. O ką pradeda daryti žmogus, kai jis įsimylėjęs? Teisingai – kurti. Aš bandžiau įsivaizduoti Vilnių kaip paveikslą, vizualinę projekciją, literatūros kūrinį – ypač daug aš stengiausi pripažinti savo jausmus miestui žodžiais. Tačiau paskui aš atradau pirmą „Senojo Vilniaus pasakos“ dalį ir supratau, kad visi teisingiausi žodžiai jau parašyti.

Ne taip seniai knygynų lentynose pasirodė Makso Frajaus knygų ciklas su maloniai stebinančiu pavadinimu – „Senojo Vilniaus pasakos“. Tai šviežias ir truputį meduolinis oro gurkšnis mūsų niūriame, liūdname ir pasmerktame gyvenime (O gal ne?). Knygos susisėda iš trumpų linksmų istorijų, įvykusių mūsų laikais Senamiesčio gatvėse. Nerašyta taisyklė: po vieną istoriją vienai gatvei. Kiekvieno istorijoje yra „magiškojo realizmo“ elementas, kai „eilinė miesto gatvė“ nustoja būti tokia dėl įvairių priežasčių – ar pasirodo kažkoks ypatingas gatvės gyventojas, arba atsiranda kažkokia magiška savybė (pavyzdžiui, gatvėje galima gauti atsakymą į mintyse užduotą klausimą) arba situacija, kai personažas pats performuoja erdvę aplink save (pavyzdžiui, du menininkai rado kažkieno pamirštas kreideles ir pavertė asfaltą į spalvingą drobę). Keletoje istorijų taip pat yra nostalgijos natos, kurios gali suvirpinti daugelio prisiminimų stygas – čia ir saldainiukų popierius po stiklu, ir deficitinė Maskvos chalva šokolade, ir dviratis „Babočka“, ir daug ko kito.

Šis nostalgiškas jausmas pasirodė ir dėl to, kad knygoje apibūdintos realios gatvės ir gatvelės, tiltai ir kalvos, kavinės ir kiemai… Vilnius yra netikėtas, keistas, ypatingas miestas, ir tokiai literatūrai labai tinkamas, nors ir magiškai iškreipiantis, veidrodis. Turint omenyje, kad po Makso Frajaus pseudonimu rašanti autorė yra ne iš Vilniaus ir netgi ne iš Lietuvos – tai suteikia ypatingą reikšmę idėjai rašyti knygą–odę. Tai tarsi yra tikra senojo Vilniaus – daugiataučio, daugiakultūrio ir tuo pačiu tolerancija „kitokybėms“ ir „keistenybėms“ paremtų ryšių kuriamos magijos – idėja.

Kiekviena istorija yra gera pozityvumo porcija, tad labai rekomenduoju skaityti po vieną rytais arba vakarais. Nuostabi, tonizuojanti priemonė „aktyvum zanudium“  rūšies žmonėms būdingo recidyvizmo profilaktikai. Iš viso cikle papasakota 108 istorijos, po vieną kiekvienai Senojo Vilniaus gatvei. Kol kas Makso Frajaus ciklas išleistas tik rusų kalba, tačiau tikiuosiu, kad artimiausioje ateityje visos knygos bus išverstos į lietuvių kalba. Nors daugiakultūrio Vilniaus gatvės gali šnekėti daugybe kalbų.

Manau, kad šiandienos vilniečiams (tiek lietuviams, tiek Lietuvos sostinę atradusiems užsieniečiams) kartais reikėtų apsidairyti aplink save įsijaučiant į Makso Frajaus personažų kailį (kartais ir tiesiogine prasme) ir žvilgtelti į Vilnių meduolinėmis akimis.

Maksas Frajus „Senojo Vilniaus pasakos“, Amfora, 2012, 2013, 2014, 2015

2 komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *