Turiu prisipažinti – iki šiol neteko skaityti trilerių. Toks žanras manęs niekada netraukė, bet po nedidelio įtikinėjimo nusprendžiau suteikti šansą ir jam.

Rašytojo ir scenaristo Peter May knygą „Juodasis namas“ pasirinkau neatsitiktinai. Tai pirmoji bestseleriu tapusios trilogijos dalis, o pats autorius giriamas dėl to, kad realiai gyveno Luiso saloje, kurioje vyksta veiksmas, ir sugebėjo skaitytojams perteikti autentišką atmosferą.

Pats pasakojimas sukasi aplink Finą Makleodą, kuris grįžta į gimtąją Luiso salą ištirti, kaip įtariama, serijinio žudiko įvykdytos žmogžudystės. Detektyvas iš šios salos dar jaunystėje sąmoningai stengėsi pabėgti į platesnį pasaulį, o grįžęs susiduria su vaikystės draugais ir nelabai maloniais prisiminimais.

Siužetas, mano galva, niekuo neypatingas. Istorija kas antrame skyriuje vis nušoka į pasakojimus apie detektyvo jaunystę, vėl grįžta prie žmogžudystės tyrimo, tuomet vėl nušoka. Po kurio laiko tai pradeda erzinti, juolab, kad knyga niekaip nesusivedė į vieną tašką, neturėjo aiškios, man suprantamos ašies.

Autorius iki pat paskutinių puslapių vedžioja skaitytoją už nosies ir sukuria gan padrikos istorijos įspūdį, kol paskutiniuose skyriuose visi taškai sujungiami. Štai tuomet istorija įgauna prasmę ir pasidaro tikrai įdomi. Tačiau, kol iki to įdomumo prisikasi, tenka gerokai pasistengti.

Per daug neatskleidžiant istorijos detalių, galiu pasakyti, kad pasakojimo kulminacijos ir žudynių priežasčių neįmanoma nuspėti, kol nepasieki knygos pabaigos. Tai yra šio pasakojimo stiprybė, tačiau, atvirai, tuo pačiu pasijaučiau apgautas, mat autorius esminėms detalėms nuslėpti pasinaudojo, mano galva, nesąžiningu būdu. Kokiu – sužinosite, jei skaitysite.

Atskirai reiktų paminėti tai, kad autorius detaliai aprašo Luiso salos vyrų kasmetinę gugų (padūkėlių) medžioklę – kaip vyrai plaukia į atšiaurias salas ir dvi savaites ten gaudo paukščių jauniklius. Pats autorius, dirbdamas su vienu serialu, daugiau nei šešerius metus po pusmetį praleisdavo Luiso saloje, tad susipažino su vietine tradicija – gugų medžiokle. Vien jos aprašymai yra verti atskiro dėmesio ir pačiai knygai suteikia autentiško ir, sakyčiau, brutalaus žavesio.

Apibendrinant, galiu pasakyti, kad tai nebloga knyga tiems, kurie dar tik pažindinasi su trileriais. Tačiau ją skaitant gali pritrūkti kantrybės, nes istorija iš pradžių atrodo gan padrika, o pati žmogžudystė, kuri neva turėjo būti knygos ašimi, nuplaukia į antrą planą.

Peter May „Juodasis namas“, Alma littera, 2016, 336 p.