Kurto Vonneguto „Skerdykla nr. 5“ ir „Čempionų pusryčiai“ pirmą kartą buvo išleisti kaip nedidelė ir neišvaizdi knygelė gūdžiais 1981 metais – dabar abu romanus, jau gražiau ir spalvingiau iliustruotus, galima rasti perleistus atskirai. Nors truputį žinant Lietuvos istoriją, nesunku įsivaizduoti, kad devintasis dešimtmetis buvo ne tie laikai, kai lietuviškai galėjo išeiti pirmas pasitaikęs romanas apie Jungtines Amerikos Valstijas ir juo labiau – apie Antrąjį pasaulinį karą.
Čia ir slypi didžioji šių kūrinių vertimo į lietuvių kalbą problema: jis yra perleistas per sovietinės cenzūros ir pasaulėžiūros filtrą. Pirma, kai kurie knygoje vartojami žodžiai, tokie kaip „homoseksualistas“ ar „autotraukinys“, jau nekalbant apie „Makdonaldo bifšteksinę“, atrodo beviltiškai pasenę. Antra, angliškai šie K. Vonneguto kūriniai, nors ypač kandūs ir be galo kritiški savo šaliai, išlaiko balansą ir lieka tiesiog satyra, tuo tarpu lietuviškasis vertimas vietomis skamba kaip pagrūmojimas „supuvusiems kapitalistams Vakaruose“. Vis dėlto tai palyginti maži niuansai, neiškreipiantys esmės, todėl knyga yra visiškai skaitoma lietuviškai, nors esant galimybei, verta atsiversti kūrinius ir originalo kalba.
Šios dvi drauge išleistos istorijos apskritai turi nedaug bendra, išskyrus tai, kad jose figūruoja keli tie patys veikėjai – įskaitant patį autorių. „Skerdykloje nr. 5“ Vonnegutas pasirodo tiesiog kaip savo istorijos dalyvis, nes joje aprašytą Dresdeno bombardavimą iš tiesų išgyveno paimtas į nelaisvę Antrojo pasaulinio karo metais. Tuo tarpu „Čempionų pusryčiuose“ jis į romano puslapius nužengia kaip jo kūrėjas, galintis valdyti savo veikėjus ir atėjęs su jais susitikti.
Tai viską gerokai supainioja – kaip ir siužeto šokinėjimas laike, begalė įvairiausių veikėjų, kurių, rodos, niekuo nesusijusios istorijos galiausiai susipina į viena. Kūrinių veikėjai tarpusavyje panašūs tuo, kad neturi valios spręsti už save – ne tik todėl, kad juos seka čia pat sėdinčio jų kūrėjo akis, bet ir tiesiog todėl, kad yra bevalės aplinkybių aukos. Jie praturtėja, tampa laimingi ar nelaimingi, miršta, kraustosi iš proto ne todėl, kad būtų kažko siekę, o tiesiog todėl, kad taip nutinka dėka karo, jų visuomeninės padėties ar pasipainiojusio kito tokio paties atsitiktinumų veikiamo nelaimėlio.
K. Vonneguto istorijos todėl yra įdomios, absurdiškos ir juokingos, tačiau nelinksmos. Daugiausia jos kaip tik ir apie visai liūdnus dalykus – mirtį, beprotybę, karą, nelygybę, tik persmelktos ne kartą „Skerdykloje nr. 5“ pakartotos frazės – nieko nepadarysi.
Ar verta šiuos romanus skaityti? Taip, ir ne tik todėl, kad „Skerdykla“ yra daugumoje „knygų, kurias privalu perskaityti per gyvenimą“, sąrašų. Tai kūriniai apie žmogaus prigimtį ir gyvenimo prasmę –su visu prie to priklausančiu purvu ir beprasmybe. Ir legendinėmis, autoriaus pieštomis iliustracijomis.
Kurt Vonnegut „Skerdykla Nr. 5“, „Čempionų pusryčiai“, Vaga, 1981, 454 p.
Nauji leidimai:
Kurt Vonnegut „Skerdykla Nr. 5“, Kitos knygos, 2008, 192 p.
Kurt Vonnegut „Čempionų pusryčiai“, Kitos knygos, 2015, 272 p.
Kaip tik šios knygos mano skaityklėj. Labai geros. Aš net ištraukas užsirašinėjau – labai kabinantys minčių blykstelėjimai.
Bet jei ne amerikietiški serialai, tai tikriausiai suprasčiau kur kas mažiau.