„Trečią dieną kėlėsi iš numirusių“, – rašoma vienoje fantastinėje nuotykių knygoje. Tai nutiko su mano viltimi rasti gerą skaitinį Kalėdoms. Suomių rašytojo Marko Leino knyga „Kalėdų istorija“ yra tai, ką tikrai verta skaityti per žiemos šventes. Ir tikiuosi, kad naujienų portalų kriminalų skilčių skaitomumas dėl to tik sumažės.
Pasakojimas vyksta Korvajokio žvejų kaimelyje (Suomijoje) ir jo apylinkėse, kuriose gyvena žmogus, vardu Mikalojus Oula Pukis (suomiškai „Joulupukki“ yra tai, kas mūsuose vadinama Kalėdų Seneliu). Ši knyga – jo gyvenimo istorija (tiksliau legenda, advento laikotarpiu, perduodama iš kartos į kartą). Kaip ir galima nutuokti, tai pasakojimas apie tai, kaip drožinėti mėgstantis berniukas pamažu tampa Kalėdų Seneliu.
Tiesa, čia nebus nieko panašaus į pozityvias gaiviųjų gėrimų reklamas. Istorija labai liūdna, persmelkta nuolatinių netekčių ir siekio atsiriboti nuo žmonių vien tam, kad dar kartą neišgyventi širdgėlos, praradus artimą. Taigi nors knyga patyrė didelę komercinę sėkmę, pasakojimas jokia komercija net nekvepia.
Manau, gerbiamam skaitytojui, kyla natūralus klausimas: kam man per šventes skaityti istoriją, kuri privers raudoti? Natūralus klausimas, man irgi toks kiltų. Atsakymas labai paprastas – pasakojime yra Kalėdų dvasia: meilė artimui, padėka, pasiaukojimas ir idėja, kad už gerą dera atsilyginti geru.
Tai šilta knyga, kurioje rasite ir židinių, jaukių užpustytų trobelių, stūksančių kažkur nuo civilizacijos atskirtoje gamtoje, elnių ir t.t. Kitaip tariant, visko, apie ką daugelis svajoja per Kalėdas.
Kita vertus, kūrinys tiesiog intriguoja – nuolat vyksta veiksmas, kažkas keičiasi, yra paslaptingų detalių, skatinančių nesustoti versti knygos puslapių ir aiškintis, kodėl jos ten. Taip knygą perskaičiau dviem „užsėdimais“, kankintis tikrai nereikėjo. Nebent tik dėl pagrindinio veikėjo Mikalojaus – liūdno žmogaus, darančio laimingais kitus.
Vienintelis aspektas, keliantis klausimų – du laikai kūrinyje. Vienas laikas – Mikalojaus gyvenimo istorija, kitas – mūsų dienos, kuriose veikia du anūkai ir istoriją pasakojantis senelis. Pastarasis laikas sukuria žiedinę kūrinio kompoziciją, yra pakankamai argumentuotas, aišku, kodėl autorius pasirinko tokią kūrinio struktūrą, tačiau jeigu jo nebūtų – kūrinys be jo nesuprastėtų. Bent jau mane, jis netgi erzino.
Taigi Charlesą Dickensą galite pasilikti kitoms Kalėdoms, o šiemet kibkite į „Kalėdų istoriją“. Knygą, kuri į mano dešimtuką įskrieja kaip elnių traukiamos Kalėdų Senelio rogės.
Marko Leino „Kalėdų istorija“, Nieko rimto, 2014, 248 p.