Lietuvos literatūroje, mano galva, yra viena spraga – tai populiariosios istorijos knygos. Žinote, ne tie 1200 puslapių veikalai apie viską nuo A iki Z, su daug datų, vietovardžių ir pavardžių. Ne, trūksta lengvų skaitalų apie Lietuvos istorijos tarpsnius su kiek komiškesniu atspalviu.

Ką gi, šią spragą bando užimti Gediminas Kulikauskas ir jo antroji knyga „Elektros boikotas ir kiti pasakojimai apie smetoninę Lietuva“.

Perskaitęs G. Kulikausko knygą ilgai svarsčiau, kaip galėčiau trumpai ją apibūdinti ir vienintelė besiperšanti mintis – storas žurnalas. Storuose žurnaluose būna gerų tekstų, kuriuos susidomėjęs perskaitai, o būna visiškai neįdomių ir tik laiką gaišinančių rašliavų. Panašiai ir „Elektros boikote“.

G. Kulikauskas puikiai išplėtojo elektros boikoto Kaune temą, ir manau, kad vien dėl jos verta įsigyti knygą. Vokiečiai, ateinantys prisikimšti pigių lietuviškų dešrų, varnų medžioklės paslaptys ir jų ruošimas, tarpukario Lietuvos turgaus gyvenimas – taip pat puikios ir detalios istorijos.

Tačiau knygai tirpstant greičiau nei šalia stovinčio kavos puodelio turiniui skaitytojas gali ir užstrigti.

Štai, pavyzdžiui, autorius rašo apie tiltų statybas, tačiau pasakojimai atrodo neišbaigti – lyg trūktų informacijos ar net tikslo, kodėl apie tai išvis pasakojama.

Apibendrinant, „Elektros boikotas“ nėra rimta knyga, po kurios tapsite tarpukario istorijos žinovais. Tačiau jos tikslas ir nėra būti dar viena akademine knyga, dulkančia istorijos studentų lentynose. Ji skirta atsipalaiduoti ir šiek tiek praplėsti akiratį. Aš praplėčiau, tad su magaryčiomis knygą vertinu gerai ir siūlau ją perskaityti, taip paskatinant G. Kulikauską sukurpti ir trečiąją populiariosios istorijos knygą.

Gediminas Kulikauskas „Elektros boikotas ir kiti pasakojimai apie smetoninę Lietuva“, Obuolys, 2015, 416 p.