„Jogailos akmuo Lenkija“: nė velnio jūs nežinote apie tuos lenkus

Lenkija_virselis_Spausdint.indd„Lietuvių turima informacija apie Lenkiją ir lenkus yra pasenusi bent vienu šimtmečiu“. Tai citata iš Rimvydo Valatkos neseniai išleistos knygos „Jogailos akmuo Lenkija“. Tiksliau pasakyti tikrai būtų sunku.

Nagi pagalvokite, kiek iš tikrųjų žinote apie Lenkiją ir lenkus? Ir ne, klausiu ne apie Tomaševskį ir jo Georgijaus juostelę ar tokį stereotipą, kad lenkas be ūsų – ne lenkas, o kažkoks apsimetėlis. Jeigu jūsų žinios apie lenkus ir Lenkiją siekia Šalčininkų rajoną ar, geriausiu atveju, Suvalkus, ši knyga – puiki proga iš arčiau susipažinti su kaimynais.

Knygos stiprybė – jos gilumas. Joje nerasite paviršutiniškų pokalbių ar kažkokių lengvabūdiškų apibendrinimų. Rimvydas Valatka bando taikyti į pačią esmę – į lenko sielą. Ir nors tam, kad iš tiesų suprastum lenkus, jų mąstymo būdą, požiūrį į savo tautiškumą ir valstybę, galų gale – kodėl gi jiems toks svarbus Vilnius?! – greičiausiai reikia bent 10 metų pagyventi kur nors šios šalies gilumoje, ši knyga gali būti pirmuoju bandymu.

Nepaisant to, kad jos struktūra pakankamai paini ir kartais minties šuoliai, bent jau man, buvo per dideli, skaitosi ji lengvai ir greitai. Be abejo, visi žinome, kaip puikiai Rimvydas Valatka valdo plunksną, todėl būtų keista, jeigu jo parašyta knyga būtų kitokia. Tiesa, yra trūkumų – nemažai paliktų korektūros klaidų ar keistokas pavardžių rašymas (kai kurios lenkiškos pavardės rašomos su „w“, o kai kurios – ne. Pavyzdžiui, Jono Pauliaus II pavardė knygoje užrašyta Vojtyła).

Šią knygą turėtų perskaityti tie, kuriems įdomu, kaip ir kuo gyvena mūsų kaimynė. Tie, kurie nelabai supranta, kokio velnio tie lenkai šitaip „svaigsta“ dėl Vilniaus. Galų gale, net ir tie, kuriems apskritai įdomus lenkų požiūris į tokius dalykus kaip Europos federalizmas, Lietuvos ir Lenkijos santykiai, Lenkijos ekonomika, ateities vizija ir pan. Ir jeigu buvau nustebusi perskaičiusi, kad Lechas Walęsa yra tikrų tikriausias Europos federalistas, tai buvau labai ir net labai nustebusi dėl jo požiūrio į Rusiją (interviu su juo darytas dar prieš įvykius Ukrainoje).

Labiausiai mane įtraukė pokalbiai su ne tokiais žymiais, bet kasdien Lenkijos veidą keičiančiais lenkais. Tai ir miestų prezidentai (kaip mūsų merai), ir gydytojai, ir aktoriai. Tai knyga apie žmones, gyvenančius Lenkijoje, apie lenkus, gyvenančius Lietuvoje, apie lietuvius, gyvenančius Lenkijoje… Iš visos puokštės įvairiausių asmenybių ir jų pasakojimų susideda darnus paveikslas, kuris leidžia bent akies krašteliu pažvelgti į šios tautos vidų. Tautos, kurios istorija tikrai nelepino, tačiau kuri dabar jau pasirinko atsisakyti amžinos aukos vaidmens ir tiesiog judėti į priekį (tiesa, su naująja Lenkijos valdžia, atrodo, vėl grįžtama atgal…).

Knyga ne kartą privertė nusišypsoti ar net nusijuokti. Greičiausiai dėl to, kad pati esu Lietuvos lenkė ir knygoje atradau sau artimų dalykų. Pavyzdžiui, labai prajuokino istorija apie kalėdinį karpį, kuris ant lenko Kūčių stalo yra tiesiog būtinybė. O štai lietuviai tokio patiekalo nesupranta, iš jo šaiposi ir nevalgo. Kaip dabar madinga sakyti – true story. Mano vyras lietuvis irgi nekenčia kalėdinio karpio.

Apibendrinant šią knygą galima sakyti, kad iš pirmo žvilgsnio apčiuopus labai nemažai skirtumų tarp lietuvių ir lenkų, galiausiai supranti, kad ne tokie mes skirtingi. Todėl rekomenduoju šią knygą, o ypač tiems, kam lenkai asocijuojasi tik su keliais vietos politikais. Galbūt į šią tautą ir valstybę pažvelgsite kitaip ir suprasite, kad kalbant apie Lietuvos ir Lenkijos santykius požiūris „tik juoda arba balta“ yra absoliučiai klaidingas ir vedantis į niekur.

Rimvydas Valatka „Jogailos akmuo Lenkija“, versus aureus, 2015, 256 p.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *