Į rankas knyga „Vakarienė“ pakliuvo kaip lengvas troleibuso skaitinys, tačiau netruko išsivystyti į įtraukiančio turinio istoriją, dėl kurios verta išlipti ir ne savoje stotelėje.
Kaip ir žada kitų vertintojų rekomendacijos, pasakojimas šiurpus. Vakarieniauti prabangiame restorane susitinka du broliai su žmonomis. Šį teatrališką ritualą nuolat pertraukia praeities įvykiai, kurie skaitytojui padeda įsivaizduoti pačius veikėjus ir susidėlioti centrinių įvykių seką ir reikšmę: jų vaikai gerokai prisidirbo. Metas nuspręsti, kiek jie už tai atsakingi ir kaip viskas turėtų baigtis.
Įkyri restorano prabanga ir nuolat į maistą lendantis mažasis administratoriaus pirštelis, rodos, nuolat bando paties skaitytojo kantrybę – kas gyvenime tėra erzinanti smulkmena, o kas nuo stalo verčiantis pakilti užribis? Kada pastovėti už save dar normalu, o kada situacija prašosi specialistų pagalbos?
Pagrindinis pasakotojas – vieno iš jaunuolių tėvas. Rodos, rūpestingas, atidus ir atsidavęs. Tačiau jo perteikiami atsiminimai ir jų vertinimas palieka šalto pykčio įspūdį. Pykčio, kuris išlenda kasdienėse situacijose ir yra maskuojamas nuolankia šypsena. Tarsi pats veikėjas vis dar tikėtų, kad tai normalu, ir labiausiai bijotų susitikimo, konfrontacijos su pačiu savimi. Tarsi sudaužytas kito žmogaus veidas nebūtų toks baugus, kaip nusivylusios ar išsigandusios sūnaus akys.
Pasaulis, galima pamanyti, nusiteikęs prieš jį, veda iš kantrybės pamėtėdamas vis kokį kvailį ant kelio, abejodamas jo kompetencija ir dargi drįsdamas nuolat priminti, kad visi kažką moka daryti geriau. Per tokias situacijas skaitytojas susiduria su dilema – kada adekvati reakcija pereina į moraliai nepriimtiną? Kada kova už savo teises ar laimę virsta tiesiog proga išlįsti aštresniems asmenybės slėpiniams?
Tai nėra nemalonaus turinio romanas. Ši istorija kelia daugiau klausimų apie sprendimų priėmimą ir ilgalaikes to pasekmes. Visgi perskaičius kurį laiką kabo mintyse tokia tamsi ir klampi idėja, kad „nelaimingos šeimos /…/ niekaip negali apsieiti pačios. Kuo daugiau liudininkų, tuo geriau.“
Herman Koch „Vakarienė“, Baltos lankos, 2015, 304 p.