Rūtos Vanagaitės knygos „Mūsiškiai“ pasirodymas knygynų lentynose sukėlė tikrą šaršalą – jau seniai Lietuvoje nebuvo tiek diskusijų apie literatūros kūrinį. Tačiau skaitydamas šią knygą stengiausi atsiriboti tiek nuo jos liaupsintojų, tiek ir nuo kritikų. Juolab, kad abi pusės visgi kalbėjo ne apie pačią knygą ir jos turinį, o apie jos reklamą, pristatymą ir dar bala žino ką.

Žinoma, recenzuoti knygas apie Holokaustą yra sudėtinga, nes visada išlieka pavojus, kad dėl išsakytos kritikos gali būti apšauktas nejautriu arba antisemitu. Laimei, Rūtos Vanagaitės knyga „Mūsiškiai“ nėra apie Holokaustą Lietuvoje, tai knyga apie pačios autorės menamą heroizmą ir ėjimą prieš sistemą. Tai nėra istorinė knyga, tai – bandymas paveikti skaitytoją emociškai.

Knygą „Mūsiškiai“ sudaro dvi dalys. Pirmoji – faktinė, kurioje ištisais puslapiais perrašytos KGB bylos, antroji gi – autorės ir taip vadinamo nacių medžiotojo Efraimo Zurofo pašnekesiai kelionės metu po žydų žudynių vietas Lietuvoje.

R. Vanagaitės knyga turėtų pasakoti apie Holokaustą Lietuvoje, pabrėžti, kad nužudyti ne šiaip žydai, o Lietuvos piliečiai žydai. Parodyti, kad tai darė ne „kažkokie lietuviai“, o mūsų tautos atstovai. Tačiau perskaitęs šią knygą supratau, kad ji visai ne apie tai – ji apie knygos autorę ir apie tai, kaip ji neva pasiaukojo, rašydama šį kūrinį.

„Kai pasakiau savo giminaičiams, kad ketinu rašyti knygą apie Holokaustą, paminėdama ir mūsų gimines, jie labai pasipiktino. /…/ Galbūt aš būsiu pasmerkta, tapsiu juoda avimi savo gimtinėje. Ar man to reikia?“, – klausia knygos autorė. Ir tuoj pat pati atsako: „Taip, aš, Rūta Vanagaitė, asmeniškai esu pasiruošusi tapti juoda avimi, nes tikiu, kad privalau padaryti tai, ko nepadarė kiti žmonės.“

Autorė nevengia pabrėžti, kad jai buvo trukdoma rašyti knygą, jog išvykus E. Zurofui ji liks, ir toliau kovos už žydų atminimą. Kitaip tariant, knygoje labiau kuriamas jos kaip herojės ir kovotojos įvaizdis nei realiai aprašomos kokios nors rimtos įžvalgos apie Holokaustą Lietuvoje.

Aha, o kaip dėl faktinės dalies, kurioje R.Vanagaitė pateikia archyvų duomenis, galite paklausti jūs. Atsakysiu.

Iš tikro autorės atrinkti KGB bylų liudijimai, ištraukos iš istorikų knygų yra įdomios. Tačiau įdomi būtent parinkta medžiaga, o ne pačios autorės įžvalgos, kurių, tiesą sakant, beveik nėra.

Kaip ir minėjau, R. Vanagaitė pateikia bylų ištraukas, įvairių Holokausto liudininkų pasakojimus, kurie jau buvo rodyti ar publikuoti anksčiau, ir išdėlioja tai atskirais gabalais. Tikėjausi, kad autorė bandys sujungti taškus, pateikti rimtesnes išvadas ar bent padaryti vienalytį pasakojimą, tačiau nieko panašaus knygoje neradau.

Žinoma, negaliu teigti, kad R. Vanagaitė knygoje nepateikė visiškai jokių įžvalgų. Viena jos įžvalga, kurią kritikuoti paliksiu diplomuotiems istorikams, kad Laikinoji Lietuvos Vyriausybė yra atsakinga už Holokaustą. Kita – žydšaudžiai nebuvo mistiniai personažai, o buvo svari visuomenės dalis (autorė spėja, kad jų gali būti tarp 10-20 tūkst.), ne atmatos, o normalūs žmonės, tapę žudikais.

Atskiro paminėjimo verti pačios autorės pokalbiai su Holokaustą mačiusiais senoliais. Pristatant knygą tai skambėjo lyg ypatingai svarbi dalis – niekur neskelbti, iki šiol apie tai nekalbintų asmenų liudijimai. Tiesa iš pirmų lūpų. Ir ką? Ir nieko. Bendrai sudėjus, keletas puslapių, kuriuose atpasakojami amžininkų įspūdžiai, tuoj pat juos papildant autorės retoriniais klausimais ir padūsavimais, tačiau nieko detaliau. Spėju, kad nei vienam istorikui tokie liudijimai nepraverstų.

Apibendrinant, R.Vanagaitės knyga bando supurtyti skaitytoją, kad šį užplūstų emocijos, kad jis susimąstytų apie patį Holokaustą Lietuvoje, tačiau į istorinę tiesą ši knyga nepretenduoja. Galbūt „Mūsiškiai“ paskatins atvirą diskusiją, kurios Lietuvoje visgi trūksta. Jeigu taip, tuomet prieš visus knygos trūkumus bus galima užmerkti akis.

Rūta Vanagaitė „Mūsiškiai“, Alma littera, 2016, 304 p.