Jeigu lietuviškoje „Vikipedijoje“ nuspręstumėte paskaityti apie vieną iškiliausių ir gabiausių XX a. politikų – Winstoną Churchillį – apie jį nesužinotumėte praktiškai nieko, ko iki šiol nežinojote. Šiam genialiam žmogui skirtos tik kelios nykios pastraipos. Visiškai be reikalo.
Winstonas Leonardas Spenceris Churchillis – žmogus su milijonu veidų, minčių, talentų ir didele širdimi. Tai žmogus, kurį iki šiol garbina milijonai britų ir ne tik jų. Kartu tai žmogus, kuriam prancūzai niekada neatleis už laivyno sunaikinimą, o ideologiniai oponentai padarys viską, kad sumenkintų jo darbus.
Churchillio asmenybės neįmanoma sutalpinti net į dešimt knygų. Todėl skaitydama šią Boriso Johnsono knygą jaučiau, kad man vis kažko trūksta šioje sudėtingoje Churchillio asmenybės dėlionėje.
Žiūrint iš šono į jo ilgą politinį gyvenimą, sudėtingą sėkmių ir daugiau nesėkmių ruožą, susidaro įspūdis, kad šis žmogus nuolat vaikščiojo peilio ašmenimis – pats dalyvavo karų frontuose, skraidė dar nelabai tvirtais lėktuvais, nuolat rizikavo savo gyvybe. Labiausiai žavi jo sugebėjimas po eilinės nesėkmės tiesiog eiti toliau, kai eilinis politikas jau seniausiai būtų palaidotas (ar pasilaidojęs) politinėse kapinėse. Susidaro įspūdis, kad pati istorija jį ruošė svarbiausiam darbui jo gyvenime – kovai su Hitleriu.
Churchillis buvo ne tik talentingas politikas, oratorius, žurnalistas, rašytojas (jis netgi 1953 metais gavo Nobelio literatūros premiją!), ne toks talentingas tapytojas ir mūrytojas, bet ir neįtikėtinai įžvalgus vizionierius. Jis toli pralenkė savo amžininkus, kurie šaipėsi iš jo „paranojos“. Jis sugebėjo įžvelgti Hitlerio grėsmę, kai jis tik pradėjo savo kelią į viršūnę, o kai Antrasis pasaulinis karas buvo pasibaigęs, Churchillis įžvelgė Sovietų sąjungos žiaurumą (jis nuoširdžiai nekentė komunistų) ir rezgė slaptą planą gelbėti komunistų pavergtą Rytų Europą (šis planas tapo viešas tik 1998 metais). Turbūt visi žino „geležinės uždangos“ sąvoką – ją sugalvojo būtent Churchillis (kaip ir tokių žodžių ir sąvokų, kaip „summit“, „Middle East“, ir t.t.). Žmonės, juokęsi iš jo minčių, galų gale turėjo pripažinti, kad jis ir vėl buvo teisus.
Tai žmogus, kuris pasirinko priešintis naciams, kai nemažai politinio elito ragino ir spaudė jį „derėtis“. Jis išgelbėjo Britaniją nuo dar vienos Hitlerio aukos vaidmens. O kartu išgelbėjo ir visą Europą. Ir nors jis buvo garbėtroška, siekiantis būti pirmuosiuose laikraščių puslapiuose, vien savo valios ir užsispyrimo pastangomis jis prisidėjo prie to, kad Hitleris buvo sustabdytas, o Europa šiandien yra tokia, kokia yra. Argi ne tokių principingų, toli matančių ir strategiškai mąstančių lyderių mums šiandien trūksta?
Skaitant šią knygą neįmanoma neatkreipti dėmesio į jos autorių – žymųjį „Brexit“ herojų, dabartinį Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministrą Borisą Johnsoną. Knygoje apie Churchillį tarp eilučių prasiveržia jo britiško pasaulio suvokimo aukštinimas (pvz., galima suprasti, kad ES toli iki „britiškosios“ demokratijos ir vertybių) ir kažkoks minimalus antiamerikietiškumas (amerikiečiai siekia sau naudos, nenorėjo padėti Britanijai per Antrąjį pasaulinį karą, britai mokėjo jiems didžiulę paskolą). Todėl ir nestebina, kad knygoje yra skyrius apie tai, ar Churchillis pasisakytų už ES. O dar labiau nestebina išvada, kad Churchillis būtų pasisakęs prieš tokią ES, kokia ji yra dabar, ir jeigu būtų turėjęs galimybę nuo pat pradžių derėtis dėl ES „formato“, ES šiandien būtų visai kitokia.
Nors knyga skaitosi gana greitai ir lengvai, kai kurie autoriaus rašymo stiliaus sprendimai yra gana keisti. Kartais susidaro įspūdis, kad jis rašo knygą vaikams. Be abejo, negalima reikalauti iš autoriaus čerčiliško rašymo meistriškumo, nes tai tiesiog neįmanoma. Tačiau šią knygą perskaityti rekomenduoju vien dėl jos herojaus, kad suprastumėte, koks buvo Winstonas Churchillis, kodėl jis toks buvo, ir kodėl šiandien turime būti dėkingi jam už savo gerovę.
Boris Johnson „Churchillio veiksnys“, Tyto Alba, 2015, 448 p.