Kai gydytojas rezidentas Andrius Černauskas parašė knygą „Pragaro ambulatorija“ žinojau, kad ji taps labai populiari. Nusipirkau ją, taip sakant, „iš vitrinos“, paskutinį egzempliorių knygyne.

Manau, kad tokio populiarumo priežastys yra dvi. Net ir paprastam, eiliniam, mirtingam žmogui (t.y. ne gydytojui) medicina ir „kaip viskas vyksta už gydytojo kabineto durų“ yra įdomu (pasižiūrėkite į įvairiausių serialų apie medikus populiarumą, aš pati esu užkietėjusi „Grey‘s Anatomy“ fanė jau apie dešimtmetį) ir dėl to, kad visiems mums patinka į save (arba savo kaimynus) pažiūrėti iš šalies.

Ši knyga yra būtent apie mus – pacientus, mūsų ligas ir sveikatą, mūsų temperamentą ir elgesį. Ir apie gydytojus, jų kasdienybę ir sunkų, bet neretai labai nuvertinamą, darbą. Tuo pačiu knyga „Pragaro ambulatorija“ yra kaip ligų vadovėlis, kuriame kiekvienas skaitytojas ras labai išsamius paaiškinimus apie ligas, įvairias būkles, simptomus – ar jie pavojingi, ar ne, ar verta skambinti greitajai, ar geriau nueiti į polikliniką. Šioje knygoje yra atsakymas ir į pagrindinį kiekvieno paciento klausimą: kodėl aš turiu taip ilgai laukti priėmimo?!

Šios knygos skaitymą galėčiau palyginti su linksmaisiais kalneliais: čia skaitai ir juokiesi iš epilepsijos ištikto žmogaus (žinau, žinau, kad tai visai ne juokinga, bet autorius apie tai rašo taip, kad nejučiom užsikvatoji, o pliusas tas, kad dabar jau epilepsija man skamba nebe taip baisiai), čia jau labai rimtai susimąstai apie tai, kad na… visi mes kažkada mirsime.

Įdomiausi skyriai buvo apie eilinę gydytojo darbo dieną (norėtųsi daugiau) – apie nuolat, nenutrūkstamu srautu į priėmimą atvykstančius pacientus, apie tai, kaip jie sugeba savo būklę sudramatinti iki tokio lygio, kad galėtų laimėti Oskarą (o paaiškėja, kad žmogus visiškai sveikas), apie tokius, kurie nori pagulėti ligoninėje „profilaktiškai“, apie tai, kad slaugytojos mirštančius pacientus dažnai „gelbėja“ uždegtomis žvakėmis, ir dar apie labai daug visko įdomaus iš eilinės gydytojo darbo dienos (nenoriu išduoti visko, nes nebus įdomu skaityti).

Iš knygos akivaizdu, kad autorius yra geranoriškas gydytojas, kuris siekia tobulėti ir padėti pacientams, kuris mato mūsų šalies sveikatos sistemos trūkumus ir siūlo, kaip jų galima atsikratyti. Tačiau jis negailestingas alkoholikams, narkomanams, rūkaliams ir nutukėliams (apmokestinti juos visus!). Velnių gauna ir savižudžiai bei Lietuvos piliečiai, nekalbantys lietuviškai, taip pat ir tie, kurie žalojasi tyčia (pvz., kaliniai). Kliuva ir žiniasklaidai, kuri neapdairiai sėja paniką (dėl gripo, meningokoko ir pan.), švelniai traukiami per dantį ir „Google medikai“, kurie prisiskaito internete visokių nesąmonių ir forumų, o po to aiškina gydytojui, kad jis nieko neišmano. Tuo pačiu autorius griežtai pasisako prieš kyšius ir suteikia vilties dėl naujos gydytojų kartos, kuri nesipelnys iš žmonių nelaimės (tiesa tokia, kad ir žmonės patys dažnai „kiša“ pinigus, o vėliau skundžiasi „supuvusia medicina“).

Šią knygą „surijau“ per dvi dienas, nes ji parašyta lengvu, labai įtraukiančiu stiliumi. Apibendrinant galima pasakyti, kad knyga buvo tikrai naudinga. Dabar jau žinau, į kokias būkles reikia atkreipti dėmesį, kada galima ramiai gydytis namie ar pasitarus su savo šeimos gydytoja. Iš tiesų, priėmimo skyriuje verda labai įdomus gyvenimas, bet niekas iš mūsų nenori būti jo dalis (nes kas nori sirgti?). Na, išskyrus pačius skubiosios medicinos gydytojus*, nes, susidaro įspūdis, kad darbas „pragaro ambulatorijoje“ šiuos žmones tiesiog „veža“.

Andrius Černauskas „Pragaro ambulatorija“, Tyto Alba, 2016, 265 p.