Dan Brown knygą „Kilmė“ nusprendžiau perskaityti dėl to, nes kažkada skaičiau kitą autoriaus kūrinį „Da Vinčio kodą“ ir ši knyga mane visai įtraukė. Vyras pasišaipė, kad „Da Vinčio kodą“ skaičiau būdama paauglė, tad dabar D. Brown knygos neturėtų taip sudominti. Tačiau „Kilmę“ perskaičiau tikrai gana greitai. Ar labai stipriai įtraukė? Tikrai ne. Kodėl? Nes siužetas pakankamai nuspėjamas. Bet apie viską nuo pradžių.
Šioje knygoje, kaip ir ankstesnėse, visi įvykiai sukasi apie tą patį herojų – simbolių, ženklų žinovą, profesorių Robertą Lengdoną. Jis ir vėl eilinį sykį įsivelia į mistinį incidentą – nužudomas jo bičiulis futuristas, kuris ruošėsi pasauliui paskelbti neįtikėtiną atradimą, kuris neva pražudytų visas pasaulio religijas. R. Lengdonas ir jo partnerė Ambra Vidal šiame pasakojime atranda, kad nors futuristas ir nužudytas, jo prezentacija išsaugota skaitmeniniu pavidalu, tačiau, aišku, kelias link to paprasto filmuko yra ilgas, tolimas ir itin pavojingas. Kaip ir ankstesnėse knygose, nepaisant visko, R. Lengdonui pavyksta pasiekti savo tikslą.
Kaip ir ankstesniuose autoriaus kūriniuose, knygoje kaip gija tęsiasi naratyvas: Bažnyčia meluoja. Šįkart bandoma atsakyti į, veikiausiai, pamatinius klausimus: iš kur mes atsiradome (sukūrė Dievas, evoliucija ar tiesiog atsitiktinai) ir link kur mes einame (kas laukia žmonijos ateityje). Tai štai atsakymą į antrą klausimą aš žinojau jau knygos viduryje. Visų pirma, jeigu atidžiai skaitai knygą, tai tampa akivaizdžiu dalyku, visų antra, net ir be knygos, manau, atsakymą žinote. Tačiau atsakymas į pirmą klausimą man pasirodė įdomesnis. Jis neva paremtas mokslu. Bet negaliu spręsti, kiek tikėtinas, nes nesu fizikė ar mokslininkė.
Kas man labiausiai patinka D. Brown knygose – nors scenarijus jose yra visiškai išgalvotas, tačiau vietos, kuriose vyksta veiksmas, yra absoliučiai tikros. Autorius jas aprašo tikrai taikliai, įpindamas mistinių elementų. Bažnyčios, muziejai, rūmai – kai tekste minimos vietos, apie kurias galbūt esi girdėjęs, bet nesi matęs, tikrai norisi paimti telefoną ir „pagūglinti“, pasižiūrėti, kaip ta vieta atrodo. Tą dariau tikrai ne kartą, taigi dėl šios knygos šiek tiek susipažinau ir su architektūra, ir su istorija.
Knyga nesiekia gilumo ar nepasiūlo neįtikėtinų siužeto vingių. Viskas pakankamai nuspėjama.
Rekomenduočiau ją skaityti atostogų metu ar tiesiog, kai norisi kažkokio gana lengvo skaitinio su trupučiu intrigos. Nors intrigos man čia labiausiai ir pritrūko.
Dan Brown „Kilmė“, Jotema, 2018, 432 p.