Ar gali moters balsas būti lygiavertis vyro balsui? Ar gali moteris nevaržoma kalbėti apie politiką, ekonomiką? Ar gali moterys kritikuoti vyrus? O kaip atrodo pasaulis, kur moterims būtų ribojamas paros žodžių skaičius?
Christina Dalcher savo debiutinėje knygoje Vox bando atsakyti į šiuos klausimus.
Knygos siužetas ir pati mintis tikrai originali. Netolimoje ateityje Jungtinėse Amerikos Valstijose visoms moterims uždraudžiama pasakyti daugiau negu 100 žodžių per parą. Tam, kad jos nepažeistų šio draudimo, joms uždedamos elektra krečiančios apyrankės. Žinoma, jos netenka darbo, teisės balsuoti ir turi būti pavyzdingos namų šeimininkės, kad atitiktų staigiai išpopuliarėjusį radikalų Grynųjų moterų ir vyrų judėjimą.
Autorė, kuri pati yra lingvistė, pasakoja, kas nutinka pasaulyje, kuriame moterims uždraudžiama kalbėti, o vyrai tampa visa ko šeimininkais. Ji detaliai atskleidžia, kaip formuojasi mergaičių, negalinčių lavinti kalbos, vystymasis, su kokiais elementariais sunkumais susiduria motina, negalinti savo vaikams pasakyti, kad juos myli.
Pagrindinė knygos veikėja daktarė Jean McClellan, ironiška, iki perversmo buvo mokslininkė, ieškojusi būdų, kaip padėti žmonėms, nukentėjusiems nuo Wernicke sindromo ir nebegalintiems kalbėti. Pradėjusi gyventi tokiame pasaulyje, kuriame pati vietoje 16 tūkst. žodžių per parą turi tenkintis vos šimtu, ji iš medicininės pusės suvokia, kaip tai kenkia jai, jos dukrai. Taip pat ji mato, kuo virsta jos trys sūnūs, gyvenantys pasaulyje, kur svarbi tik vyro nuomonė.
Tačiau moteris sulaukia išskirtinio valdžios pasiūlymo nuimti jai ir dukrai kalbą ribojančias apyrankes mainais už tai, kad ji padėtų kurti vaistus, gydančius Wernicke sindromą.
Tai knyga, kuri „Me too“ judėjimo kontekste kalba apie moterų užtildymą, joje labai aiškiai ir nedviprasmiškai raginama nemanyti, jog lygios moterų ir vyrų teisės yra duotybė ir niekada nesikeis. Autorė skaitytoją ragina kovoti už savo teises, nes pasidarius pasyviam, galima tiesiog viską prarasti, kai vieną dieną į valdžią ateis radikalai.
Taigi, knygos mintis aktuali, tema ir siužetas išsiskiria iš kitų knygų. Tačiau autorei trūksta istorijos pasakojimo įgūdžių. Rašytoja daug dėmesio skiria skaitytoją supažindinti su distopine aplinka, kurioje atsidūrė pagrindinė herojė, plačiai aprašo jos vidinį pasaulį, tačiau siužeto vingiams dėmesio pritrūksta.
Esminė knygos kulminacija, kurioje pagrindinė herojė pabando išgelbėti pasaulį, vystosi labai primityviai ir nuspėjamai. Nekyla didelių nuostabų dėl knygos pabaigos, o skaitytoją apima nusivylimas, kad daug žadanti istorija antroje knygos dalyje tiesiog subliuško.
Christina Dalcher „Vox“, HQ, 2018, 328 p.