Šiais laikais knygoms vien kokybiško turinio nebepakanka – reikia, kad rašytojai ir jų kūriniai būtų apipinti istorijomis, o kartais net ir legendomis. Gintauto K. Ivanicko knygos „Tamsa ryja tamsą“ atsisakė visos leidyklos, tačiau ji vis vien išvydo dienos šviesą. Štai jums ir legendomis apipintas kūrinys.
Dauguma Hario Poterio gerbėjų mėgavosi ne vien pačiomis knygomis, bet ir istorijomis, kaip gimė kūriniai apie burtininką su randu ant kaktos. Pasakojama, kad J.K. Rowling rašė knygą ant kavinių servetėlių, vos sudūrė galą su galu ir vargais ne galais įsiūlė savo kūrinį vienai leidyklai, kai prieš tai visi leidėjai jai užtrenkdavo duris. Ar taip pat mėgausimės ir G.K. Ivanicko kūrinio atsiradimo istorija? Nežinau, bet potencialo tam yra.
Pats autorius teigia, kad lietuviškos fantastikos kūrinį siūlė bent devynioms leidykloms, tačiau nė vienos iš jų knyga nesudomino. Nė viena jų neužsikabino už siužeto, pasakojančio apie keistą, magišką ir mistinį pasaulį. Taigi, G.K. Ivanickas kūrinį išleido pats.
Žinoma, dabar galite sakyti, kad anoks čia stebuklas, daugybė nevertų kūrinių taip ir neišvysta dienos šviesos. Tačiau, žinokite, ši knyga yra verta išvysti ir dienos šviesą, ir papuošti kiekvieno Lietuvos fantasto biblioteką.
„Tamsa ryja tamsą“ pasakoja apie Umbros pasaulį, kuriame intrigų sūkuryje sukasi kelios karalystės ir kilmingos šeimos. Pasakojime persipina keli, atrodytų, tarpusavyje nesusiję siužetai. Štai vienos iš karalysčių šnipė po nesėkmingos operacijos, siekiant išsaugoti jos gyvybę, ištremiama į kitą karalystę. Kitos karalystės gvardijos leitenantas siekia išsiaiškinti, kas slypi už sąmokslo nužudyti jo valdovą, štai ir kita didikė, vardan savo vaiko gyvybės vykdanti savojo valdovo paliepimus ir po pusę pasaulio ieškanti pastarojo dingusio sūnaus.
Neneigsiu, pirmi keli knygos skyriai yra milžiniškas informacijos kratinys ir autorius nė kiek negelbėja skaitytojui. Visų pirma, užverčia sunkiai įsimenamais vardais, titulus reiškiančiais priešdėliais ir neištariamais vietovardžiais. Netrukus pradeda tarpusavyje perpinti skirtingas siužetines linijas, dėl ko pasakojimas netampa paprastesnis. Tačiau kantriausiems skaitytojams, kurie nenusviedžia knygos į šoną, pasakojimo gijos ima atsiskleisti, rodyti bendrą vaizdą. Ir šiuo aspektu knyga man labai panaši į George R.R. Martin „Sostų žaidimo“ seriją.
Kitas knygos išskirtinumas yra pasakojimo forma. G.K. Ivanickas knygą konstruoją kaip istorinį veikalą, mokslininko aprašytus, seniai įvykusius nuotykius. Tai autoriui leidžia skaitytoją į istoriją įvesti įdomesniais ir labiau struktūruotais būdais. Pavyzdžiui, prieš skyrių, kuriame pasakojama apie Akademijos auklėtinius, savotiškus Umbros burtininkus, rašytojas pateikia neva tai istorinio dokumento ištrauką, kur labai aiškiai suklasifikuoti burtininkai, ką jie geba, kaip veikia. Umbros pasaulyje pakanka chaoso, tad bent jau čia rašytojas įvedė tam tikrą aiškumą.
Tačiau „Tamsa ryja tamsą“ turi vieną didžiulį minusą. Visi knygos veikėjai yra labai menkai ir šykščiai aprašyti. Ir ne tik jie. Visam Umbros pasauliui trūksta detalių ir spalvų. Autorius nesivargina nupasakoti, kaip atrodo vienas ar kitas personažas, kokia aplinka juos supa – jam svarbu veiksmas, besivystantis siužetas, nauji istorijos vingiai. Tai nėra blogai, juolab, veikėjus pažįstame per jų elgesį ir dialogus, tačiau detalių vis dėl to norisi.
Savo jėgomis išleista knyga pasižymi ir kitu trūkumu. Bent jau mano skaitytoje elektroninėje versijoje apstu korektūros klaidų, ypač akis bado neteisingo žodžių kėlimo į kitą eilutę pavyzdžiai. Tačiau nestinga ir tiesiog korektūrinių šiukšlių, kaip žodžiai be tarpų ir t.t. Ypač knygos pabaigoje.
Jeigu esate fantastikos gerbėjas, čiupkite šią knygą. Jeigu nesate fantastikos gerbėjas, čiupkite šią knygą ir pasimėgaukite kokybiška lietuviška kūryba. O tuomet jau laukite antrosios knygos dalies.
Gintautas K. Ivanickas „Tamsa ryja tamsą“, 2019, 294 p.