„Demokratija – tai laiškas redaktoriui“. Ši mintis iš Steven Levitsky ir Daniel Ziblatt knygos „Kaip miršta demokratijos. Istorijos pamokos ateičiai“ man labai giliai įstrigo. Nežinau, kodėl. Galbūt dėl to, kad pati dirbu žiniasklaidoje ir nuolat gaunu tokius „laiškus redaktoriui“ (nors ir kitaip pavadintus), arba dėl to, kad tai man bene pats geriausias būdas išreikšti ką reiškia demokratija.
Laiškuose redaktoriui būna daug visko. Įvairiausios nuomonės, požiūrio taškai. Dažnai skaitai ir linksi pritariamai galva, galvoji: va, parašyta visiška esmė! Bet taip pat dažnai skaitai ir absoliučiai nesutinki nė su vienu žodžiu, kuris parašytas. Tačiau vis tiek publikuoji. Nes nuomonė turi teisę būti, net jeigu jai ir nepritari. Nes kitokie žmonės turi teisę būti, net jeigu jų nesupranti. Štai kas yra demokratija.
Iš šios knygos pasidaro aišku, kad demokratija yra kažkas mistinio, ne iki galo apibrėžto. Sakyčiau, be aprašytų taisyklių demokratijai reikia ir specifinio JAUSMO. Tai yra tam tikros nerašytos taisyklės, kurių laikosi visi, todėl nesugriūna visa sistema.
Knygoje daugiausiai aprašoma JAV politika, politinė kultūra ir respublikonų kova su demokratais. Knygos autoriai bando parodyti, kaip greitai gali būti išardyti demokratijos pamatai, jeigu tik kažkas pradeda ignoruoti nerašytas taisykles arba galvoti vien apie save, siekti įgyvendinti vien asmeninius ar politinius tikslus.
Ar žinojote, kad JAV ilgą laiką niekur nebuvo parašyta, kad prezidentas gali dirbti tik dvi kadencijas, tiesiog susiklostė tokia tradicija. Įrašyti šitą nuostatą į įstatymus prisireikė tik tada, kai atsirado žmonių, nusprendusių nepaisyti tradicijos. Tai parodo, kad žmonės kažką gali sugalvoti vedami geriausių intencijų, tačiau nebūtinai visi norės tęsti tai, kas buvo pradėta. Įstatymuose visko aprašyti neįmanoma, todėl tenka pasikliauti žmonių sąmoningumu. O jis dažnai nuvilia.
Knygoje apstu pavyzdžių, kaip manipuliuojama įstatymais, galia, susitarimais tam, kad demokratija būtų pajungta tik asmeniniams tikslams ar vienos partijos tikslams. Kartais siekiama labai trumparegiško keršto vien iš politinių paskatų. Visa tai trumpalaikėje perspektyvoje gal ir yra patrauklu, tačiau ilgalaikėje tai turi labai daug negrįžtamų pasekmių visuomenėje. Blogiausia pasekmė yra visuomenės susipriešinimas, poliarizacija. O nuo šito taško netoli jau ir iki autokratijos.
Visiems žinoma kojos tarpduryje analogija – viskas prasideda nuo mažo pakeitimo, tokio smulkaus, kad dauguma net nepastebi. Po to dar vienas ir dar. Po kurio laiko visi supranta, kad pasaulis aplink juos pasikeitė neatpažįstamai.
Knygos autoriai bando pasakyti paprastą dalyką – kad demokratiją verta saugoti, nerašytų taisyklių ir tradicijų verta laikytis, nepaisant to, kad jie gali būti toli gražu netobuli. Tiesiog alternatyva yra ne tik nepatraukli, bet ir pavojinga. Ji gali kurį laiką atrodyti kaip neblogas sumanymas, kol vieną dieną atsikėlęs nesuvoksi, kur dingo tavo absoliuti laisvė keikti valdžią socialiniuose tinkluose, kodėl valdžia už tave nusprendžia, kiek tau vaikų turėti arba ką gali vesti, kodėl iš viešos erdvės dingo bet kokia diskusija, ir t.t.
Rašykime laiškus redaktoriui. Saugokime demokratiją, nes tai nėra kažkas, kas gyvena savaime. Tai yra kažkas, ką verta ginti kiekvieną dieną kiekvienu, net mažiausiu, darbu ir veiksmu.
Steven Levitsky,Daniel Ziblatt knygos „Kaip miršta demokratijos. Istorijos pamokos ateičiai“, Baltos lankos, 2019, 352p.