Nuo kelių valandų darbo per savaitę iki mirties nuo persidirbimo: kaip keitėsi mūsų darbo įpročiai?

Dirbantis žmogusEsu pagavusi save, kad kuo toliau, tuo labiau pradėjau skaityti įvairias mokslo populiarinimo knygas. Man patinka papildyti savo žinių talpyklą ir nebūtinai apie tas sritis, su kuriomis šiuo metu dirbu. Viena iš tokių knygų, kurią perskaičiau, yra Jameso Suzmano knyga „Dirbantis žmogus. Nuo akmens amžiaus iki robotų eros. Istorinė apžvalga“. Iš šios knygos ne tik sužinojau daug naujų dalykų apie tai, kaip keitėsi žmogaus darbas ir požiūris į jį, bet ir paskatino mane pačią daug ką apmąstyti.

Knygoje apstu istorinių, antropologinių, sociologinių detalių nuo pat žmonijos pradžios – na, kiek mokslininkai sugebėjo atrasti, ištirti ir aprašyti. Čia pasakojama apie pirmines žmonių bendruomenes, vadinamus rankiotojus – medžiotojus, kurių darbas ir buvo tiesiog susirasti maisto.

Knygoje aprašomi esminiai žmonijos lūžiai, davę postūmį progresui, pavyzdžiui, ugnies išradimas. Žmonėms, kurie išrado ugnį ir tokiu būdu galėjo termiškai apdoroti maistą, prireikė mažiau laiko jam virškinti, sukramtyti, todėl atsirado daugiau laisvo laiko, o tai ir paskatino naujų įrankių atsiradimą. Kitaip sakant, nuobodžiaujantis žmogus gali sugalvoti labai gerų dalykų.

Man tikrai buvo įdomu skaityti apie tai, kas vyko prieš 300 tūkst. metų, kaip vystėsi žmonijos darbo samprata, bet dar įdomiau buvo palyginti visa tai su ta situacija, kurią turime dabar.

Pavyzdžiui, ilgai buvo galvojama, kad žmonės, kurie XXI amžiuje vis dar užsiima rankiojimu ir medžiokle, gyvena pusbadžiu, žodžiu, stipriai atsilikę nuo mūsų, pažangiųjų Vakarų pasaulyje. Tačiau tyrimai parodė, kad tai netiesa, jie tiesiog kitaip gyvena – pasiima iš aplinkos tik tiek, kiek reikia tai dienai, ir nieko nekaupia, kaip kaupiame mes. Be to, tam, kad išgyventų, jiems dirbti reikia 19 val. per savaitę, kai tuo metu mes dirbame mažiausiai (ir geriausiu atveju) 40 valandų. Filosofinis klausimas: kurie žmonės laimingesni?

Įdomu buvo skaityti ir apie tai, kaip keitėsi darbo kultūra, darbo valandos XX amžiaus Europoje ir JAV, apie tai, kas vyko visai neseniai. Ypač įdomi pasirodė autoriaus mintis, kad šiandien tiek daug žmonių nepasitiki mokslininkais dėl to, kad 2008 metais ekonomistai nesugebėjo numatyti ekonominės krizės. Nuo to laiko, autoriaus nuomones, pasitikėjimas mažėjo ir kitais mokslininkais – fizikais, medicinos mokslininkais ir pan. Mintis, verta apmąstymo.

Autorius taip pat neslepia savo kritikos kai kurių dabartinių profesijų atstovams. Anot jo, kai mašinos išstūmė nemažai žmonių iš jų darbo vietų, išradingi žmonės sugalvojo naujų funkcijų, kurios iš esmės nelabai kam reikalingos – taip universitetuose administracijos išsipūtė neregėtais mastais, o studentams studijos pradėjo sparčiai brangti. Taip pat jis apskritai kritiškai nusiteikęs „ekonomikos augimo“ požiūriui, kad Vakarų šalys nuolat siekia ekonomikos augimo. O gal tai jau pasenęs modelis, kuris veda žmoniją į pražūtį? Juo labiau, kad Vakarų pasaulį jau kamuoja tokia bėda kaip mirtis nuo persidirbimo.

Nesinori atpasakoti visos knygos, nors labai daug minčių iš jos išsinešiau. Rekomenduočiau knygą tiems, kurie ieško būdų praplėsti savo suvokimą, domėjimosi lauką, savo žinių ribas.

Jame Suzman. „Dirbantis žmogus. Nuo akmens amžiaus iki robotų eros. Istorinė apžvalga“, Alma Littera, 2021, 472 p., vertė Eglė Podčašinskienė.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *