Prisipažinsiu, kad kiekvieną dieną galvojant apie Ukrainą, rusijos agresiją prieš ją, žudomus vaikus, prievartaujamas moteris, žudomus senolius ir net gyvūnus, atrodo, kad šia tema taip stipriai persisotini, kad jau nebenori daugiau apie tai skaityti. Visgi buvusio Lietuvos ambasadoriaus Ukrainoje Algirdo Kumžos knyga „Oranžinis romanas“ atsidūrė mano rankose.

Tai yra ambasadoriaus memuarai iš kadencijos, praleistos Ukrainoje. Ir nors atrodė, kad tikrai nelengva dabartiniame kontekste bus skaityti šią knygą, atsitiko lygiai atvirkščiai. Ambasadorius rašo apie Ukrainą taikos metu (dar iki 2014 metų), todėl knygos eilutėse galima pajausti tos šalies kunkuliuojantį, intensyvų gyvenimą, jos nuostabią gamtą ir nebūtinai netobulus, bet įdomius žmones.

Daugiausiai sužinojau apie lietuvišką pėdsaką Ukrainoje. Žinoma, iš istorijos pamokų žinojau apie LDK, tačiau šioje knygoje apstu detalių, kur ieškoti to lietuviškumo ir kaip tai buvo sunku padaryti tuomet, kai A. Kumža buvo ambasadorius. Manau, po karo, jeigu tik kas apsiims, ši mūsų šalių santykių dalis gali labai suklestėti.

Knygoje atsiskleidžia ir ukrainiečių charakteris, svetingumas. Tačiau tai nėra tik baltas ir pūkuotas vertinimas. Ambasadorius gana atvirai rašo apie politines peripetijas, kai politikai nuolat riejasi arba perka vieni kitus. Ilgus metus tai buvo Ukrainos realybė. Ironiškai aprašomi neįtikėtinai turtingi kaimynai, kurie iš neturėjimo kur kišti tuos pinigus nusprendžia, pavyzdžiui, auginti mešką savo kieme.

Iš knygos galima nemažai sužinoti ir apie tai, kaip atrodo diplomato darbas, ką jis veikia ir kaip gyvena. A. Kumžos ambasadoriavimo metais Lietuva dar tik stojosi ant kojų, tad teko ieškoti būdų ir lėšų sutvarkyti ambasadą.

Bendrai rekomenduočiau knygą tiems, kurie nelabai daug žino apie Ukrainą taikos metu. Skaitant knygą vis sukosi mintys apie tai, kaip pasibaigus karui važiuosiu aplankyti jos kuo daugiau.

Algirdas Kumža „Oranžinis romanas“, Balto, 2022, 240 p.