Net neatsimenu, kodėl pasirinkau perskaityti Cho Nam-joo knygą „Kim Džijongė, gimusi 1982“, bet ji kažkaip mane surado. Paėmiau į rankas, pradėjau skaityti ir užsikabinau. Ji gana plona, skaitosi greitai, bet itin nelengvai. Tuoj paaiškinsiu, kodėl.

Knyga yra apie Kim Džijongę, korėjietę, kuri yra ištekėjusi ir augina mažą vaiką. Staiga ji pradeda elgtis keistai, lyg persikūnijusi į kitą žmogų. Jos vyras ir giminės išsigąsta, matyt, tai pogimdyvinės depresijos simptomai. Ir čia prasideda visa istorija.

O toliau šaltakraujiškai, be jokių išvedžiojimų ar literatūrinių nukrypimų pasakojama istorija, atskleidžianti neįsivaizduojamą seksizmą korėjiečių visuomenėje. Nuo pat ankstyvos vaikystės iki praktiškai mirties moterys buvo (o gal ir yra) laikomos antrarūšėmis. Pirmiausia mamos verkdavo, jeigu susilaukdavo dukters, matyt, suvokdamos, koks sunkus gyvenimas jų laukia. Jeigu šeimoje būdavo berniukų, sesės vaidino antraplanį vaidmenį. O kas mane labiausiai šokiravo, kad sesės turėdavo eiti dirbti tam, kad apmokėtų brolio studijas.

Tai lyg nepramušamos lubos, į kurias moterys tiesiog daužo galvą, bet rezultato nėra ir nebus.

Skaitai knygą ir rimtai norisi ją tiesiog sviesti pro langą ar kažkur, nes taip pikta. Kaip taip galima elgtis su žmonėmis apskritai? Lyg tie žmonės būtų absoliučiai nesvarbūs, niekam neįdomūs, jau net nekalbu apie jausmus ir apskritai emocijų pasaulį. Nuo pat fakto sužinojimo, kad pilve auga būsima moteris, iki jau suaugusios moters gyvenimo – ištisas seksizmo ir diskriminacijos maratonas. Belieka tik užjausti, kad štai gimei mergaite, kaip tau nepasisekė…

Žinau, kad to seksizmo pilna ir pas mus, jo daug paslėpto, nesuvokto, bet paskaičiusi apie Korėją tiesiog pakraupau. Iš knygos supratau, kad situacija pamažu gerėja, tačiau tai, kas įaugę į kultūrą, ne taip lengva ir išrauti.

Įdomiausia yra tai, kad knygos autorė nepateikia savo vertinimo, nesistengia mūsų įtikinti, kad moterys diskriminuojamos. Ji tiesiog rašo kiekvieną sakinį sausai, konstatuodama faktą, nevyniodama į ilgus išvedžiojimus. Ir kiekvienas sakinys pataiko kaip taikliausia kulka į kažkokius vidinius įsitikinimus, kurie rėkia: taip neturi būti!

Labai įdomu, ar skaitant šią knygą, taip pat reaguotų ir vyrai, o galbūt tai yra kažkas, kas glūdi tik moterų pasąmonėje ir tik iš ten gali būti išvilktas?

Todėl labiausiai ir rekomenduočiau šią knygą būtent vyrams, nes jie dažnai tiesiog nesusimąsto, kad moterims tenka daužytis į tas lubas. O moterys joje ras labai daug sau pažįstamų vidinių klausimų apie motinystę, karjerą ir kitus svarbius klausimus, į kuriuos nėra vienareikšmio atsakymo.

Cho Nam-joo „Kim Džijongė, gimusi 1982“, Baltos lankos, 2022, 176 p., vertė Martynas Šiaučiūnas-Kačinskas.