Tokia mano pagrindinė mintis perskaičius Devon Price knygą „Tinginystės mitas“. Knyga mane sudomino savo aprašu, kad pervargimu nėra kuo didžiuotis (sutinku!). Tačiau visgi skaitant knygą nuolat norėjosi jai prieštarauti.
Autorius nusitaiko į mitą, kad visi žmonės, kurie nedirba iki savo galimybių ribų maksimumo, yra tinginiai. Jo pagrindinė mintis, kad Vakarų visuomenėse žmonės vertinami pagal jų pasiekimus ir tai, kiek jie nudirba darbų. Manau, kad tai tiesa, na bent jau mano „burbule“. Žmonės, pasitelkdami socialinius tinklus, vis rašo apie savo darbus, pasiekimus, žygdarbius. O kiti mato juos ir save taip pat spaudžia siekti daugiau. Iš knygos supratau, kas toks kelias veda tiesiai į ligas ir depresiją, bet man kartais skaitant atrodė, kad čia autorius metasi jau į kitą kraštutinumą.
Štai jis rašo, kaip visuomenė nepriima benamių ar šiaip žmonių, kurie negali dirbti daug. Tačiau tarp žmogaus, kuris negali dirbti ir kuris nenori dirbti yra didžiulis skirtumas. Man būtų sunku pavadinti juos abu tinginiais. Man tinginys yra tas, kuris dirbti gali, bet nenori. Suprantu, kad autorius atliepia dalies visuomenės mąstymą, bet visgi tai yra tik dalis žmonių. O gal tarp JAV ir Europos visuomenių egzistuoja esminis skirtumas, europiečiai iš principo labiau socialdemokratiški..
Taigi autorius rašo apie tinginystės mito aukas. Tai yra žmonės, kurie nuolat siekia daugiau ir nuolat siekia tobulėti, jiems vis negana. Sutinku iš dalies, tačiau kai kur autorius stipriai perlenkia. Pavyzdžiui, jis kritikuoja savo draugą, kuris skaito labai daug knygų. Ar knygų gali būti per daug?!
Jo visi pateikti pavyzdžiai yra kraštutinumai, kur žmonės negebėjo rasti balanso, pritaikyto konkrečiai jiems ir jų gyvenimams. Man atrodo, viskas arba nieko strategija, kalbant apie darbą, neveikia. Be to, čia tikrai neveiks vienas receptas, nes kiekvienas žmogus skirtingas ir jo limitai skirtingi.
Bet kuriuo atveju, knyga tikrai įdomi, o jeigu dar pavyksta su autoriumi šiek tiek hipotetiškai pasiginčyti – dar geriau. Knygoje pateikiama daug pavyzdžių ir netgi neblogų patarimų, kaip organizuotis savo darbus taip, kad nepedegtume ir galiausiai negulėtume, spoksodami į lubas. Manau, kad skaitytojai gali atrasti, ką sau pritaikyti iš šios knygos, o gal net galvoje panaikinti vieną kitą stereotipą ir leisti sau gyventi laisviau.
Autorius knygoje pateikia ir tikrai gerų įžvalgų apie tai, kad kai kurie žmonės iššvaisto tiek daug energijos pašaliniams dalykams, kad vėliau jos nelieka tam pačiam darbui ar kažkam kitam. Pavyzdžiui, kiek naudos žmogui duoda koliojimasis komentaruose feisbuke? Arba Instagramo skrolinimas nuolat lyginant save su kitais? Lyg ir savaime suprantami dalykai, bet kai perskaitai, tai dar labiau įsitvirtina tavo suvokime.
Devon Price „Tinginystės mitas“, Alma littera, 2022, 320 p., vertė Indrė Kaulavičiūtė.