Labai retai į rankas paimu grožinės literatūros knygas, visgi turiu kažkokį potraukį knygoms, susijusioms su Artimaisiais rytais ir jų kultūra. Niekada nesu ten buvusi, gal todėl ta pasaulio dalis atrodo kažkokia mistiška. Skaitant apie tą pasaulio vietą viskas atrodo taip realu – ir kvapai, spalvos, vaizdai, viskas, viskas.

Taigi Shokoofeh Azar „Nušvitimas žaliojoje slyvoje“ yra knyga, pasakojanti vienos šeimos istoriją. Šeimos, kurios gyvenimą absoliučiai pakeitė revoliucija. Šeimos, kuri gyveno savo gyvenimą, kūrė jį pagal savo supratimą, tačiau liko nušluota kitų žmonių įsivaizdavimo, kaip visi turi gyventi. Šeimos, kuri pasitraukė iš Teherano ir pasislėpė praktiškai ant žemės krašto, bet revoliucija juos pasiekė ir ten. Tai tikrai nepaprastai sunkiai skaitoma knyga, kurioje pasaulio žiaurumai veja vienas kitą ir neleidžia skaitytojui net atsikvėpti.

Knygoje apstu magijos, čia įpinta labai daug persiškos kultūros elementų. Kartais sunku ir atskirti, kur realybė, o kur jau nebe. Čia gyvieji gyvena kartu su mirusiais, čia egzistuoja džinai ir undinės. Knygoje gausu simbolių, kurių prasmės turbūt iki galo nesuprantu, dėl to, kad nesu labai gerai susipažinusi su persų kultūra. Skaitant knygą neapleidžia jausmas, kad didžiules tragedijas ir skausmus išgyvenantis žmogus tiesiog privalo griebtis magijos, ieškoti prasmės ar atsakymų kituose pasauliuose. Tik nei prasmės, nei atsakymų ir ten nelabai rasi. Na, tik mirusieji gal kiek išmintingesni…

Autorė vienos šeimos istorija parodo, koks gyvenimas gali būti negailestingas ir žiaurus, ir su kiek daug blogio gali susidurti vienas žmogus. Užtenka tik gimti ne ten ir ne tuo metu. Tai kaip loterija, kaip kam pasiseka. Ji pati, beje, buvo priversta prašytis politinio prieglobsčio Australijoje, nes buvo persekiojama už savo darbą ir pažiūras.

Skaitant šią knygą neapleido jausmas, kad blogis visur labai panašus. Rusijos karo prieš Ukrainą kontekste daug scenų, istorijos peripetijų atrodė taip banaliai pažįstami. Nors geriau nebūtų. “Aš vienas nieko nepakeisiu” – kažkur girdėta, ar ne?

Rašymo stilius be proto sodrus, skaitant jauti net kvapus, lieti aprašomus daiktus, o “Google” taip ir norisi paieškoti, pavyzdžiui, Teherano nuotraukų ar kitų vaizdų. Įvairios scenos aprašomos taip vaizdingai, kad skaitant galvoje jos atvaizduojamos lyg filmas.

Tai knyga, kuri skatina permąstyti savo gyvenimą ir savo sėkmę gimti tuo metu ir toje vietoje, kur gali savo laimę kurti pats, niekas nedegina tavo knygų ar tavo namų, niekas nesumuša tavęs vien dėl kaklaraiščio ar neliepia dengtis skaromis, niekas nekiša į kalėjimą tavo artimųjų vien dėl jų nepritarimo oficialiai politikai ir jų nežudo. Ir magijos čia nereikia, nes realybė pakeliama.

Shokoofeh Azar „Nušvitimas žaliojoje slyvoje“, Sofoklis, 2022, 256 p., vertė Austėja Merkevičiūtė