Yra temų, apie kurias su knygų mylėtojais nesitiki diskutuoti. Štai, niekas nesitiki, kad į klausimą, kokią knygą šiuo metu skaitau, atsakysiu „apie zombius Vilniuje“. Pašnekovų akyse matau akimirksnį trunkantį sumišimą, kurį seka viltis, jog atsakysiu juokaujantis.
Bet nejuokauju. Visai neseniai baigiau Viktoro Denisenko knygą „Vilniaus apokalipsė“. Šiame lietuviškame romane pasakojama apie pasaulį ištikusią zombių apokalipsę ir kaip ji paveikė Vilnių. Pagrindinis knygos herojus Vladas – vertėjas, niekuo neišsiskiriantis, seną automobilį vairuojantis tikras vilnietis (tai reiškia, kad į Vilnių atvyko studijų metais).
Vladas iš tikro toks vyrukas, su kuriuo dauguma galėtų save tapatinti – neturi ypatingų gebėjimų, nėra kariškis, sportuoti taip ir neprisivertė, o dar skyrybos su žmona ir dėl to užgriuvusios problemos. Tik štai, Vladą galų gale užgriūva ne tik problemos, bet ir gyvuosius ėdantys zombiai.
V. Denisenko diskusijoje apie knygą fantastikos festivalyje „Lituanicon“ pasakojo, kad „Vilniaus apokalipsę“ rašyti pradėjo gerokai seniau negu pasaulį užklupo Covid-19 pandemija ir kitos negandos, tačiau skaitydamas knygą gali rasti daug paralelių. Zombių apokalipsė nenutiko staiga – Vladas apie ją skaitė naujienų pranešimuose, girdėjo įspėjimus saugotis sergančiųjų, būti namuose savotiškame karantine ir tik vieną dieną, kai darbdaviai nustojo siųsti užsakymus naujiems vertimams, suprato, kad visgi atėjo pasaulio pabaiga.
Didžiausias knygos pliusas – miestas, kuriame vyksta veiksmas. Vilniuje siaučiantys zombiai Lietuvos skaitytojų dėmesį turėtų patraukti mums artima realybe. Visų pirma, čia nėra daugybės šautuvais ginkluotų nutrūktgalvių – pistoletas, tiesą sakant, yra didžiulė retenybė, suteikianti milžinišką pranašumą ir statusą. Nuo JAV kurtų serialų, kur kiekvienuose namuose gali rasti šautuvą ir šovinių, pavargusiai auditorijai tai tikrai taps atgaiva, leidžiančia pagalvoti – o kaip aš išgyvenčiau?
Išgyvenimas yra stiprus akcentas šioje knygoje. V. Denisenko ganėtinai tikroviškai parodo, ką reiškia prarasti bet kokią civilizaciją ir užsidaryti patalpoje be langų („Be langų“, kaip teigė autorius, buvo originalus knygos pavadinimas). Vladas, besibaiminantis aplinkinių žmonių, kurie taip pat kėsinasi jį nudobti, nuo vienatvės pradeda pamažu išprotėti. Paprasčiausias peršalimas jo vos nenuvaro į kapus, dizenterija, nuolatinė bado grėsmė, sužvėrėję kanibalizmą propaguojantys kaimynai. Autorius parodo, kad apokalipsė nebūtų romantiškas pasivaikščiojimas ir neapipina šio pasaulio holivudiniu glamūru. Tad knyga galėtų būti ir tam tikru išgyvenimo apokalipsės sąlygomis vadovėliu.
Visgi, knyga turi ir ganėtinai stiprių minusų. Joje vis prasideda nauja siužetinė linija, kuri taip ir lieka nepabaigta, o skaitytojas – nežinioje. Žinoma, taip būtų ir realybėje, tačiau knygoje per didelis tikroviškumas gali tapti skaitytojo priešu. Nenorėdamas atskleisti siužeto, į detales nesileisiu, tačiau užuominos apie postapokaliptiniame Vilniuje prasidėjusį kitokį gyvenimą sudomina, tačiau apie jį skaitytojas taip nieko ir nesužino. Nežinioje skaitytojas paliekamas ir vienoje meilės siužeto linijoje.
O didžiausias, mano galva, knygos trūkumas – vieno aiškaus priešo nebuvimas. Vladas nuolat stengiasi išlikti – žudo zombius, slapstosi nuo priešiškai nusiteikusių ar net sužvėrėjusių žmonių, ieško maisto. Knygoje vis pasirodo veikėjų, kurie, atrodo, jau taps visos knygos ašimi, o kova su jais – aukščiausiu pasakojimo įtampos tašku. Bet ne, lengvai atsiradę, priešai lengvai ir dingsta. Perskaitęs knygą taip ir neradau to vieno niekšo, kurį norėčiau pamatyti mirštantį nuo Vlado rankos, ar veikėjo, kuris mane siutintų. Taigi, Vladas neturi savo antagonisto, kuris suteiktų blizgesio knygai.
Visgi, knyga mėgavausi. Daugiausiai dėl to, kad taip gerai iš filmų ir serialų pažįstamos situacijos vyko ne mano fantazijų pasaulyje, o knygos puslapiuose. Be to, stengiuosi palaikyti Lietuvos fantastikos rašytojus ir raginu tai padaryti ir jus.
Viktor Denisenko „Vilniaus apokalipsė“, Obuolys, 2022, 368 p.