Praktiškai nuo pat brutalaus rusų karo pradžios tai vienur, tai kitur išlįsdavo frazė „jau dabar niekas nebebus taip, kaip buvo“. Prisipažinsiu, kad šią frazę mano psichika, protas iškart nori paneigti, atsiriboti, grįžti į komforto zoną. Juk mes pripratome gyventi taikoje, juk mes pripratome galvoti, kad viskas bus tik geriau. Gyvenimas juk gerėja, taip? Dar niekada taip gerai negyvenome, taip?
Kažkur apie karo vidurį pagalvojau, kad labiausiai tai pasisekė mano tėvų kartai. Na, sąlyginai pasisekė. Gimė jie jau po karo baisybių ir visą gyvenimą pragyveno be karo. Iki šiol, žinoma. Kita vertus, jie turėjo savo iššūkių – nepriklausomybės atgavimas daug kam tapo „nusinulinimu“, kai viską teko pradėti iš naujo. Ir, kiek dar aš atsimenu, lengva nebuvo.
Tačiau grįžkime prie tos komforto zonos. Taigi yra žmonių ir knygų, kurie neleidžia mums sėdėt toje komforto zonoje ir sau kaip mantrą kartoti frazę „niekas nepasikeitė, viskas išsispręs kažkaip savaime“. Viena tokių knygų, man atrodo, yra Mato Maldeikio knyga „Pasaulio pabaigos istorija“. Ne, tai tikrai ne knyga apie armagedoną, kur visas pasaulis susprogsta, pavirsta pelenais, o mes visi iškeliaujame savais keliais – kas į rojų, kas į pragarą. Ši knyga, sakyčiau, visiškai realus pasaulio, kokį dabar matome, atspindys.
Mes, Lietuva, ilgą laiką rūpinomės tik savo reikalais. Įsivaizdavome, kad esame kažin koks pasaulio užkampis, kuris niekam neįdomus ir kuris tiesiog gyvena savo uždarą gyvenimą. Nepajutome esantys pasaulio dalis net tada, kai atsivėrė sienos – tiksliau, pajutome, kad galime keliauti, pasirinkti gyventi kitą šalį, bet kad Lietuva staiga atsirado kaip šachmatų figūra geopolitinėje dėlionėje – daugumai tai buvo sunkiai suprantama.
M. Maldeikis savo knygoje labai aiškiai ir tvirtai pastato Lietuvą ant tos šachmatų lentos ir pareiškia: viskas, komforto zona baigėsi, geras gyvenimas, kurį mums sukūrė kiti, baigėsi, tai ką darome? Kur judame? Kas mes esame? Kuo norime būti? Siaubą keliantys klausimai, ar ne? Juk mes mažyčiai, niekam neįdomūs, nieko nesprendžiam? M. Maldeikis nesutinka.
Ši knyga iš esmės yra apie tai, kaip mes matome pasaulį, ir kaip mes matome save tame pasaulyje. Tai yra pastarosios geopolitinės dėlionės apžvalga – kaip ji atsirado, kas ją lėmė, kokios asmenybės ar tarptautinės sutartys, kokie susitarimai tarp valstybių. Bet viskas, vasario 24-oji viską pakeitė ir mums teks susitarti iš naujo. Jeigu iki šiol užteko tiesiog kuistis savo kieme, stiprinti demokratiją, bandyti atitikti ES reikalavimus, spręsti korupcijos skandalus ar iki nukritimo ginčytis, kieno eglė – Vilniaus ar Kauno – šiemet gražesnė, tai viskas, tas laikas baigėsi. Dabar atėjo laikas rimtesnei diskusijai.
Ar esame jai pasiruošę? Na, iš M. Maldeikio knygos sprendžiant – ne. Ir aš jam pritariu. Lietuvos viešojoje erdvėje diskusijos IŠ ESMĖS nėra, yra tik rietenos ir patyčios dėl visiškai nereikšmingų dalykų. Na, vaizdas maždaug toks: aplink mus dega kaimas, o mes su kaimyne Birute rėkiame viena ant kitos, kurios tvora į kurios kiemą įlindus.
Man atrodo, kad ši M. Maldeikio knyga ir yra tas bandymas pasakyti: žmonės, atsibuskit. Turime rimtesnių reikalų. Pakalbėkime apie tai.
Ir, turiu su nusivylimu pripažinti, kad bent jau kol kas atrodo, kad tai vienišas balsas tarp rėkiančių tūkstančių. Neturime daug tokių lietuviškų knygų, kur būtų kalbama apie mūsų vietą pasaulyje ne politologiškai, ne istoriškai, o geopolitiškai, mąstant apie ateitį ir keliant klausimus, kurie yra kur kas sudėtingesni nei tik „ar reikėtų prekiauti su Baltarusija“. Labai tikiuosi, kad ši knyga yra tik pirmoji kregždė ir kad kokybiška diskusija apie valstybę visgi atsiras. Gaila tik, kad neturime labai daug laiko.
Matas Maldeikis „Pasaulio pabaigos istorija“, Tyto Alba, 2022, 200 p.