Nėra lengva rašyti apžvalgą knygos, apie kurią nepasisakė galbūt tik be interneto gyvenantis žmogus kažkuriame Lietuvos kampelyje. Apie ją kalbėjo ir savo nuomonę aktyviai reiškė net ir tie, kurie jos neskaitė. Tikrai šioje apžvalgoje nevertinsiu, kuri abiejų kaltinimų pusė teisi, mano užduotis – papasakoti apie knygą tiems, kurie jos dar neskaitė ir svarsto, ar verta.
Taigi, mano aplinkoje šią knygą jau perskaitė jeigu ne visi, tai bent jau tikrai nemažai žmonių. Labai dažnas pastebėjimas, kurį teko išgirsti: nieko naujo neperskaičiau. Aš manau, kad viskas su tuo gerai, nes knyga skirta visai kitai auditorijai. Mes, žmonės, gyvenantys Vilniaus burbule, sukamės tuose pačiuose ratuose tarp tų pačių žmonių, todėl ir tos pačios istorijos labai dažnai keliauja per burbulą ir visi bent kartą kažką yra girdėję. Visgi man asmeniškai knygoje buvo dalykų, kurių prieš tai arba nežinojau, arba neatkreipiau dėmesio (labai geras knygos autorių pastebėjimas apie pranešėjo skandalą, kurį užgožė pandemija, nes aš tikrai nebuvau ryškiau užfiksavus šito epizodo, nepaisant to, kad dirbu su naujienomis).
Kiekvienas žurnalistas žino, kad patikimiausias šaltinis (be savęs paties) yra visgi tas pirminis, o ne tas, kuris perpasakoja tai, ką anksčiau išgirdo iš draugo, o tas iš savo draugo. Žinoma, negaliu objektyviai, kaip skaitytoja, įvertinti visų knygoje išdėstytų faktų, bet nemažai jų esu girdėjusi būtent iš pirminių šaltinių, tad knyga man juos tik dar kartą patvirtino.
Sakyčiau, kad ši knyga yra kaip apžvalga iš paukščio skrydžio, kas vyksta sostinėje, kaip čia atrodo bendravimas tarp įvairių asmenų, institucijų ir pan. Todėl darau prielaidą, kad įdomiausia ši knyga gali būti žmonėms už Vilniaus burbulo ribų. Jiems, manau, daug pateiktos informacijos nuskambės naujai ir galbūt tam tikri dalykai nušvis visai kitomis spalvomis nei iki šiol. Juk įdomiausi dalykai vyksta už kamerų fiksuojamo vaizdo ribų, arba kaip mėgstama sakyti, po kilimu.
Tai štai Dovydas ir Birutė ėmė ir pakėlė tą kilimą, o ten pasimatė visko – ir tyčinio veikimo vieni prieš kitus, ir nesuvokimo, kam kas dirba, kur valstybės, o kur asmeniniai interesai ar įsižeidimai. Ir nesuvokimo, pavyzdžiui, žiniasklaidos vaidmens demokratijoje ir ne, gera žiniasklaida ir geri žurnalistai nebūtinai yra tie, kurie mums patinka. Atsiskleidė paveikslas, kuris labai gražiai iliustruoja, kodėl mūsų valstybė taip dažnai buksuoja su svarbiais sprendimais ir, kartais atrodo, juda į priekį siaubingai lėtai.
Knygą skaityti lengva, istorija pasakojama nuosekliai, logiškai. Kartais autoriai pakviečia skaitytoją į liudininko vaidmenį, skaitytojas lyg stebi veiksmą iš šono. Skaitant galima įsivaizduoti erdves, praeivius su šunimis ar kitas detales. Tai knygai prideda gyvumo. Istorija neprailgsta.
Apskritai aš labai mėgstu tokio stiliaus knygas, juolab, kad Lietuvoje (deja!) jų neturime labai daug. Manau, kad žmonėms ir įdomu, ir naudinga žinoti, kas vyksta už uždarų sprendimų priėmėjų durų. Kita vertus, nemanau, kad demokratinėje visuomenėje gali būti neliečiamųjų, apie kuriuos rašyti negalima. Jeigu knyga sukelia diskusijas – tai tik į naudą visuomenei.
Visgi perskaičius šią knygą mano galvoje liko vienas svarbus klausimas, kuris man vis neduoda ramybės. Ir turiu pripažinti, ta mintis atsirado ne tik dėl knygos, bet apskritai dėl to, ką kasdien matau aplink. O klausimas paprastas: kiek Lietuvoje dar liko ŠALIES patriotų? Gal jau visai paskendome politinėse intrigose ir išskaičiavimuose? Gal partija, postas yra svarbiau nei pati šalis? Gal pamiršome, kad vyksta karas, kuris gali vieną dieną ateiti ir pas mus? Ar ir tada partiniai, asmeniniai interesai bus svarbiausi? Šituos pamąstymus taikau absoliučiai visiems politinio proceso dalyviams, neišskiriant nieko konkrečiai. Pagalvokime, ant ko šiandien laikosi mūsų valstybė.
Dovydas Pancerovas ir Birutė Davidonytė „Pranešėjas ir prezidentas“, Laisvės TV, 2023, 296 p.