Knygų apie rusiją, jos politinę sistemą ar istoriją parašyta greičiausiai tūkstančiai, jeigu ne daugiau. Tačiau Erikos Fatland knyga „SIENA. Aplink Rusiją apkeliavusi norvegė antropologė pabandė atsakyti į klausimą, ką reiškia gyventi greta tokios pavojingos kaimynės“ pasirodė išskirtinė tuo, kad ji į rusiją pažvelgė visiškai netikėtu kampu – apkeliavo ją aplink, aplankydama visas rusijos kaimynes. O jų yra nei daug, nei mažai – net 15 (jeigu teisingai suskaičiuoju).
Taigi norvegų antropologė ir rašytoja nusprendė leistis į nuotykį aplink rusiją, iš pradžių ją apkeliavo iš viršaus, t.y. plaukė virš rusijos, po to aplankė visas šalis kaimynes, pradedant Šiaurės Korėja ir baigiant Norvegija.
Prisipažinsiu, seniai neskaičiau tokios įdomios ir įtraukiančios knygos. Tai kaip kelionių knyga ir istorijos vadovėlis viename – sužinojau tiek daug įdomių dalykų ne tik apie pačią rusiją ir jos santykius su kaimynėmis, bet ir apie visas apkeliautas šalis. Panorau aplankyti Azerbaidžaną ir Armeniją, galbūt kada nors nukeliauti ir į egzotišką (man) Mongoliją.
Autorė taip įdomiai aprašo kiekvieną šalį, kultūrą, maistą, kiekvieną sutiktą žmogų. Kadangi ji visose šalyse lankėsi būtent ten, kur rusija yra arčiausiai, tai aptiko nemažai ir rusiškos kultūros palikimo, o ir etninių rusų. Įdomi ir jos kelionės dalis virš rusijos, iš jos sužinome, kad rusijos Šiaurė nuklota šiukšlėmis ir kodėl rusijai iš tiesų yra gana naudinga… klimato kaita.
Nors knyga tikrai nėra plona ir yra ką veikti ją skaitant, ji taip įtraukia, lyg tu sėdi tame traukinyje kartu su autore ir nori per puslapius lyg bėgiais važiuoti toliau. Autorė kiekvienoje šalyje atrado labai įdomių detalių, kurie apibrėžia kiekvienos šalies žmones ir jų kultūrą, taip pat požiūrį į rusiją. Beje, jis gana skirtingas ir nulemtas turbūt istorinių aplinkybių.
Patiko ir tai, kad autorė drąsiai ėmėsi domėtis ir konfliktais, tarkime, ji nukeliavo į Kalnų Karabachą ir buvo Abchazijoje. Vienas įdomesnių dalykų skaityti buvo apie Minsko getą ir apskritai visą istoriją – prisipažinsiu, nežinojau, kad Minske antrojo pasaulinio karo pradžioje gyveno daug žydų. Turbūt niekada nebūčiau tiek sužinojusi apie, tarkime, rusijos ir Norvegijos santykius, jeigu ne šita knyga.
Žinoma, autorė apsilankė ir Lietuvoje, tačiau ta kelionė mūsų šalyje nebuvo labai ilga. Kas man labiausiai įsiminė, kad autorė pamatė kontrastą tarp Baltarusijos ir Lietuvos vos kirtusi sieną.
Vienintelė mano pastaba yra tokia, kad kai kur, galbūt dėl vertimo specifiškumo ar dėl to, kad man norisi griežtesnio rusijos vertinimo, to griežtesnio vertinimo lyg ir pritrūko. Kita vertus, knyga buvo rašyta po Krymo aneksijos, bet prieš didžiąją invaziją, galbūt dabar ji būtų rašoma kitaip, galbūt ir visi sutikti žmonės rusiją vertintų kitaip nei prieš keletą metų. Apskritai į visus konfliktus autorė bando pažvelgti labiau iš abiejų pusių, nepasirinkdama kažkurios vienos.
Bet kuriuo atveju knyga yra nepaprastai įdomi ir turininga pradedant pačia jos idėja, baigiant įgyvendinimu. Labiausiai man įsiminusi detalė, kad meteorologijos stotis, kuri yra visiškai literaliai viduryje nieko, pačioje rusijos Šiaurėje, kurioje nieko nėra, vis tiek turi… televizorių. O mums dar kyla klausimas, kodėl didžioji dauguma tos šalies žmonių palaiko karą.
„SIENA. Aplink Rusiją apkeliavusi norvegė antropologė pabandė atsakyti į klausimą, ką reiškia gyventi greta tokios pavojingos kaimynės“. Balto, 2023