Pastaruoju metu sąmoningai pradėjau riboti knygas apie karą, rusų mafijinę valstybę ar panašius dalykus, nes supratau, kad mano visas knygų, taip sakant, repertuaras, sukasi apie neigiamus dalykus. Galvoju, gal reikia kažko lengvesnio? Na, meilės romano ar kelionių knygos? Kaip suprantate, ilgai mano šitas pasikeitimas netruko ir aš vėl savo rankose laikiau knygą apie karą.
Anos Gin knyga „Kaip tu? Anos dienoraštis apie karą Ukrainoje“ atrodė kaip eilinė knyga apie tai, ką ukrainiečiams teko patirti nuo to laiko, kai rusija brutaliai užpuolė jų šalį. Bet visgi ne, tai kiek kitokia knyga ir ji ne vien apie karą. Tai knyga – dienoraštis, vieno žmogaus pasaulis, vieno žmogaus gyvenimas, kuriame sprogo rusiška bomba. Jau įžangoje autorė užkabina skaityti toliau savo lengvu stiliumi ir humoro jausmu (taip taip, skrenda raketos, o ukrainiečiai vis tiek sugeba dar ir pasijuoti).
Knygos autorė turi tikrai puikų humoro jausmą, nes skaitydama knygą ne kartą kvatojausi (taip taip, primenu, knyga apie karą!). O gal reikėtų sakyti, kad tai ne humoro jausmas, o optimizmas? Ukrainiečiai tikrai tokiu pasižymi net beviltiškiausiose situacijose. Ana karts nuo karto vis rašo apie tai, kad šitos tautos neįmanoma palaužti, ir aš jai visiškai pritariu.
Taigi Ana ramiai sau gyveno Charkive su savo dukra, dobermanu ir papūga, šalia jos gyveno senyvo amžiaus tėvai. O tada atėjo 2022 metų vasario 24-oji. Jeigu tikitės šioje knygoje perskaityti trilerį primenantį pabėgimą iš Charkivo ar patekimo į nelaisvę patirtis – tokių dramatiškų scenarijų čia nerasite. Ką rasite? Atsakymą į klausimą, kaip milijonai ukrainiečių šeimų išgyveno karą, ką darė, kokių įpročių atsirado, kaip į karą reagavo gyvūnai, kaip elgėsi kaimynai, kaip išgyveno senyvo amžiaus žmonės.
Tai kasdienio, paprasto gyvenimo dienoraštis, atrodo, kad autorė visiškai lengvai galėtų būti tavo kaimynė, gyvenanti šalia. Skirtumas tik tas, kad į tave raketos neskrenda ir bombos nekrenta, o tavo šuo nuo triukšmo nesislepia vonioj, ačiū Dievui.
Visą Anos pasakojimą labai pagyvina dobermanas ir ypatingai papūga, kuri nuolat kartoja, kad ji gražuolė. Ana taip myli savo gyvūnus, kad net neina slėptis nuo raketų ir bombų, nes kaip su gyvūnais į slėptuvę? Be to, Charkive nuo oro pavojaus paskelbimo raketa atskrenda per 20 sekundžių. „Laimė“ gyventi visai prie pat rusijos sienos, argi ne?
Ana pati yra rusakalbė ukrainietė ir ji sako: „Man niekada niekas nedraudė kalbėti rusų kalba. Aš niekada niekieno neprašiau manęs gelbėti. Aš labai myliu Ukrainą. Tokių kaip aš – milijonai“. Ana daužo kremliaus propagandą į šipulius: tik nereikia mūsų „gelbėti“, nes ta pagalba – tai šimtai raketų ir bombų ant galvos. Ačiū, bet ne, keliaukit rusiško karo laivo kryptimi su savo pagalba.
Tačiau ši knyga yra kur kas daugiau nei tik dienoraštis apie karą. Ji šalta, kai Ana rašo apie apšaudymus ir sprogimus, bet tuo pat metu ji nepaprastai šilta, nes Ana daug rašo apie savo tėtį ir mamą, apie savo vaikystę, apie savo šeimą. Tiesiog tiesiai iš knygos puslapių sklinda tokia meilė, tokia šiluma ir, nepaisant visko, kas nutiko (nenoriu atskleisti), viltis. Pati Ana rašo, kad nelinki niekam atsidurti pasirinkime tarp vaiko ir tėvų, kai vaikas išvažiavęs dėl saugumo, o tėvai pasiliko, nes jau per seni išvažiuoti. Galima tik įsivaizduoti, kokia tai sunki emociškai padėtis.
Knyga persiskaitė lengvai, nepaisant to, kad tema tikrai nėra lengva. Manyčiau, kad tai puikus palikimas istorijai apie tai, kaip karo metu gyveno eilinės šeimos, su kokiais iššūkiais susidūrė, kokias problemas turėjo spręsti. Kartu tai visiškai mums nepažįstamas pasaulis ir norisi nuolat kartoti „ačiū Dievui, kad pas mus nėra karo“, taip pat linkėti Ukrainai ir Izraeliui, kad karas pas juos pasibaigtų kuo greičiau.
*Apžvalgos pavadinimas yra citata iš knygos.
Ana Gin. Kaip tu? Anos dienoraštis apie karą Ukrainoje. Briedis, 2023